Vyresnio amžiaus žmonių politikos pagrindų įstatymas: žingsnis į priekį, bet ar pakankamai ambicingas?
Šiuo metu svarstomas Vyresnio amžiaus žmonių politikos pagrindų įstatymo projektas orientuotas į pozityvų ir orų senėjimą, akcentuojant socialinę įtrauktį, tačiau jame trūksta dėmesio didžiausiems nūdienos vyresnio amžiaus Lietuvos žmonių skauduliams – savarankiškumo išsaugojimui, pagalbai ir ilgalaikei priežiūrai.
Nevyriausybinės organizacijos atkreipia dėmesį, kad vyresnio amžiaus žmonių politika turėtų apimti visą gyvenimo situacijų spektrą – nuo veiklios ilgaamžystės ir savarankiško gyvenimo bendruomenėje iki didėjančio pagalbos ir ilgalaikės priežiūros poreikio.
Šiuo metu įstatymo projekte dominuoja procesiniai ir organizaciniai uždaviniai, tokie kaip koordinavimas ar bendradarbiavimas, tačiau trūksta aiškaus dėmesio paslaugų prieinamumui, jų kokybei ir realiam poveikiui vyresnio amžiaus žmonių kasdieniame gyvenime.
„Lietuvoje vyresnio amžiaus žmonių politika dažnai siejama su sveikatos palaikymu amžėjant, tačiau reali kasdienė patirtis rodo, kad reikšmingai daliai vyresnio amžiaus žmonių aktualiausi klausimai yra susiję su savarankiško gyvenimo išlaikymu, laiku gaunama pagalba ir paslaugų prieinamumu“, – pabrėžia Agata Subotovič, Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo atstovė.
Valstybės kontrolės atliktas auditas rodo, kad socialinių paslaugų sistema Lietuvoje labiau orientuota į jau išreikštą pagalbos poreikį, o ne į savarankiškumo praradimo prevenciją. Socialinių paslaugų prieinamumas vyresnio amžiaus žmonėms išlieka netolygus – dalis savivaldybių nepasiekia minimalių paslaugų išvystymo normatyvų, o reikšminga dalis vyresnio amžiaus asmenų, turinčių paslaugų poreikį, jomis nepasinaudoja dėl informacijos stokos, fizinio ar skaitmeninio neprieinamumo.
„Manome, kad svarbu atnaujinti įstatymą taip, kad jis apimtų kuo platesnius vyresnio amžiaus žmonių poreikius, pripažintų visų vyresnio amžiaus žmonių politikos įgyvendinime veikiančių organizacijų indėlį, kaip reikšmingą socialinės gerovės kūrimo ir stiprinimo veiksnį ir sudarytų sąlygas jų veiklos plėtrai tiek nacionaliniu bei vietos mastu. Vis dėlto, tai – tarpsektorinis, valstybinės svarbos klausimas, todėl ši politika turėtų būti koordinuojama Vyriausybės, o ne tik Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos lygmeniu“, – akcentuoja Nacionalinio švietimo NVO tinklo direktorė Judita Akromienė.
Šiuo metu svarstomas įstatymo projektas yra svarbi galimybė iš esmės peržiūrėti, kaip Lietuvoje formuojama vyresnio amžiaus žmonių politika. Nevyriausybinės organizacijos pabrėžia, kad sprendimai turėtų būti grindžiami duomenimis, realiais vyresnio amžiaus žmonių poreikiais ir aiškiais įgyvendinimo mechanizmais, kurie užtikrintų geresnę vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kokybę ir mažintų socialinę atskirtį.
