Aistė Adomavičienė. Komentaras dėl „skolų atostogų“ ir išieškojimo

„Skolų atostogos“ – viena pagrindinių pastarojo meto temų, kliūvančių antstoliams. Jau kurį laiką bandoma diskredituoti vos prieš metus pradėjusią veikti „skolų atostogų“ koncepciją. Šiandien Lietuvos antstolių rūmai tradiciškai pasakė tik dalį, sau patogios tiesos.

Priminsiu, kad „skolų atostogos“ sumanytos, siekiant į darbo rinką sugrąžinti ilgalaikius bedarbius, vengiančius dirbti oficialiai dėl turimų skolų, suteikti galimybė atsitiesti ir gauti pagalbą. Lietuvos antstoliai su pasigardžiavimu serviruoja – esą nepaisant „skolų atosotgų“ bendras legaliai įsidarbinusių skolininkų skaičius ne padidėjo, o sumažėjo!

Tik pamirštama pasakyti, jog „skolų atostogomis“ per nepilnus metus pasinaudojo vos 460 žmonių, t.y. tik 0,2 proc. visų skolininkų. Kaip toks nykstamai mažas „skolų atostogomis“ pasinaudojusiųjų skaičius galėjo turėti įtakos oficialiai dirbančių skolininkų mažėjimui 1,8 proc., lieka paslaptis.

Antstoliai taip pat bandė prikišti esą „skolų atostogomis“ ėmė naudotis savo tėviškas pareigas – išlaikyti vaikus ir mokėti alimentus – pamiršę tėvai. Kadangi statistika tokių teiginių pagrįsti nebuvo įmanoma – nes jie sako visai ką kita – buvo pasitelkta visuomenės apklausa ir paraginta panaikinti „skolų atostogas“ alimentų nemokantiems tėvams beigi sugriežtinti tokiais atvejais taikomas baudas.

Šiuo metu tik 55 asmenys skolingi alimentus yra pasinaudoję „skolų atostogomis“. Bendrame skolininkų katile tai pernelyg mažas skaičius, kad galima būtų daryti išvadą apie tėvų polinkį vengti įsipareigojimų savo vaikams prisidengiant „skolų atostogomis“. Tačiau gera žinia – net 45 iš jų arba 82 proc. – dirba.

Tiesą sakant, didžioji dauguma pasinaudojusių „skolų atostogomis“ nepriklausomai nuo skolos tipo – pradeda dirbti ir lieka darbo rinkoje net ir pasibaigus „skolų atostogoms“. Taigi pirmieji, nors ir kuklūs, duomenys rodo, jog nuolat linksniuojamas antstolių baubas – „skolų atostogos“ veikia.

Kita problema, kad darbdaviai vengia įdarbinti skolininkus, nes skolų grąžinimo administracinė našta tuomet tenka darbdaviui. Pavyzdžiui dabar, jei įdarbinamas daug skolų turintis žmogus, darbdavys turi pats pervesti skirtingiems antstoliams išskaičiuotą sumą. Išeina, kad darbdavys daro antstolio darbą. Raginame ieškoti sprendimų, kad darbdavys galėtų pervesti į vieną sąskaitą arba nuo žmogaus sąskaitos automatiškai būtų nuskaitoma tam tikra suma.

Kita problema yra antstolių atlygis, kuris yra neproporcingai didelis būtent mažiausių skolų dalyje. Tarkime skolos iki 1 000 eurų sudaro apie 1,8 mlrd. eurų, iš jų bendra skolos suma sudaro beveik 0,6 mlrd. eurų, o atlygis antstoliams dukart didesnę – net 1,26 mlrd. eurų (skolų  švieslentės lapkričio mėnesio duomenimis).

Antstoliai taip atsisako nutraukti bylas dėl senaties. Susiduriame su atvejais, kuomet bylos, kurios turėjo būti nutrauktos dėl senaties, nėra nutraukiamos, o 16 eurų bauda iš 2007 metų pavirsta 200 eurų.

Šiais ir kitais klausimais diskutuojame su Teisingumo ministerija, siekdami sumažinti biurokratines procedūras, kad skolų sistema būti aiškesnė ir labiau prieinama skolininkui.

Mes nesakome, kad skolų nereikia grąžinti, tačiau kalbame apie tai, kad sistema turi būti aiški, suprantama ir žmogiška, skolininkai turėtų motyvacijos dirbti, o darbdaviai – juos įdarbinti.