Ne vienus metus prasčiausius skurdo rizikos rodiklius Europos Sąjungoje (ES) turinti Lietuva šįmet atsidūrė statistiniame dugne ir viešai linksniuota, kaip skurdžiausia ES valstybė. Kita vertus, turbūt pirmą kartą per daugelį metų atsiveria reali galimybė šią situaciją keisti ne pavienėmis priemonėmis, o nuoseklia valstybės politika, numatant tam reikiamas priemones ir finansavimą.

Skurdo mažinimas – politinis pasirinkimas

Kai Europos Komisija gegužės pradžioje pristatė vieną svarbiausių šios kadencijos socialinės politikos dokumentų – ES Skurdo mažinimo strategiją, Lietuvoje viešojoje erdvėje virė visai kita diskusija. Ekonomistai, politikai ir verslo atstovai ginčijosi, ar tikrai esame skurdžiausia ES valstybė ir apie kokį skurdą byloja rodikliai.

Tačiau nei ginčai dėl rodiklių, nei Lietuvos ekonominės raidos pasiekimai, nekeičia fakto, kad skurdo riziką mūsų šalyje patiria 22,6 proc. arba daugiau nei 650 tūkst. žmonių. Europos statistikos tarnybos (Eurostat) duomenimis – tai blogiausias rodiklis visoje ES.

Ir tai tik bendras rodiklis. Kai imame šį statistinį pyragą pjaustyti paaiškėja, kad ištisos visuomenės grupės atsidūrė atskirtyje. Kalbame apie gimstamumo skatinimą, tačiau vieniši tėvai yra tarp skurdžiausiai ir labiausiai atskirtyje gyvenančių – net trečdalis patiria skurdo riziką. Senatvės pensininkai, kurių daugiau nei 4 iš 10 patiria skurdo riziką. Negalią turinčiųjų situacija dar prastesnė nei senolių – net 43,5 proc. patiria skurdo riziką, tai aukščiausias rodiklis per pastaruosius 20 metų Lietuvoje ir prasčiausias per pastarąjį dešimtmetį visoje ES. Ką bekalbėti apie bedarbius, kurių skurdo rizika siekia 62 proc., jie visuomenės akyse vienareikšmiškai nurašomi: „Patys kalti!“

Apie skurdą vis dar kalbame kaip apie pavienes asmenines nesėkmes, statistiką, bedvasius skaičiukus, kuriuos galime stumdyti į vieną ar kitą lentyną pagal savo žiūros kampą. Tačiau už skaičių yra žmonių istorijos ir klausimas apie politinį pasirinkimą – kokią valstybę kuriame, jei šimtai tūkstančių neturi galimybės gyventi oriai? 

Būtina keisti požiūrį

ES skurdo mažinimo strategija keičia požiūrį į skurdą – tai ne tik pajamų trūkumas ir ne vienos institucijos reikalas. Skurdas yra kompleksinė problema ir reikalauja sisteminio požiūrio, skirtingų institucijų įsitraukimo, priemonių tinkamų kiekvienai amžiaus grupei.

Ji brėžia trajektoriją valstybėms narėms, kokiose srityse būtini pokyčiai, jei norime ne tik mažinti skurdą, bet ir nutraukti ydingą ilgalaikio ar iš kartos į kartą perduodamo skurdo ratą, vykdyti prevenciją. 

Paradoksalu, tačiau beveik visos esminės strategijoje minimos kryptys ir prioritetai yra tie, kur Lietuva jau dešimtmečius susiduria su rimtais iššūkiais ir kurių, nepaisant spartaus bei tikrai įspūdingo ekonominio augimo, negali išspręsti.

Strategijoje kalbama apie kokybiškas darbo vietas, kaip patikimą apsaugą nuo skurdo. Lietuvoje šis klausimas itin aktualus, ypač regionuose, kur žmonės neretai renkasi ne tarp gero ar blogo darbo, o tarp prastai apmokamo darbo arba jokio darbo. Statistika čia taip pat negailestinga – dirbančiųjų skurdo rizika pastaruosius penkerius metus augo, šiandien ją patiria beveik kas dešimtas dirbantis žmogus. 

Ypač daug dėmesio Europos Komisija skiria vaikų skurdo mažinimui, tai, beje, vienas nedaugelio skurdo rizikos rodiklių, kur situacija Lietuvoje pastaraisiais metais gerėjo. Tik suteikdami ankstyvą pagalbą šeimoms, užtikrindami gerą ugdymą ir lygias galimybes vaikams, galime išvengti ilgalaikio skurdo ir jo perdavimo iš kartos į kartą. 

Ne mažiau aktuali tema – būsto prieinamumas ir energetinio skurdo mažinimas. Lietuvoje pažeidžiamiems asmenims socialinio būsto tenka laukti metų metus, o mažiausias pajamas turintys asmenys stokoja lėšų būsto išlaikymui. 

Strategijoje taip pat pabrėžiama, kad turi būti užtikrinamos adekvačios minimalios pajamos, kurios apsaugotų nuo skurdo, o ne tik padėtų išgyventi. Tai viena dažniau kartojamų pastabų Lietuvos socialinei politikai. 

Lietuva turi ir savo išskirtinį skaudulį – tai vyresnio amžiaus žmonių atskirtis, liudijanti, kad mūsų pensijų, socialinių paslaugų ir ilgalaikės priežiūros sistema vis dar neužtikrina orios senatvės. 

Palankios aplinkybės nacionaliniam susitarimui

Pati savaime ES skurdo mažinimo strategija Lietuvos neišgelbės. Ji nesumažins nė vieno skurdo rodiklio, jei liks tik dar vienu dokumentu Briuselyje. Tačiau ji gali tapti pagrindu nacionaliniam susitarimui dėl aiškių skurdo mažinimo tikslų, kurių iki šiol taip ir nesame suformulavę.

Juolab, kad ir kitos aplinkybės palankiai sutampa. 

Šiuo metu prasideda diskusijos dėl naujojo ES finansavimo laikotarpio. Tai reiškia, kad galime kalbėti ne tik apie ES skurdo strategijos principų perkėlimą ir nacionalinius tikslus, bet ir susitarti dėl ilgalaikių priemonių bei investicijų, kurios leistų mažinti skurdą ne vieną politinę kadenciją, o nuosekliai, nepriklausomai nuo besikeičiančių valdžių. 

Vilčių teikia ir suburta tarpinstitucinė Skurdo ir socialinės atskirties mažinimo darbo grupė prie Vyriausybės. Tai, kad šioje darbo grupėje yra žmonės, turintys skurdo patirties, įgyvendina vieną kertinių – įtraukimo arba „nieko apie mus be mūsų“ – ES skurdo mažinimo strategijos principų. Kartu tai yra ambicingas pareiškimas, jog artėjant Lietuvos pirmininkavimui Europos Tarybai 2027 m., esame pasirengę tapti ne tik ES rekomendacijų įgyvendintojais, bet ir gerosios praktikos pavyzdžiu.

Jei valstybė geba kelti ambicingus tikslus ekonomikos augimui, gynybai ar energetinei nepriklausomybei, ji gali išsikelti ne mažiau aiškų tikslą mažinti skurdą. Tai galėtų reikšti konkretų įsipareigojimą mažinti vaikų, žmonių su negalia ir senjorų skurdą, didinti kokybiškų darbo vietų skaičių regionuose, trumpinti socialinio būsto laukimo laiką, plėsti socialines paslaugas ir mažinti energetinį skurdą.

Jeigu pasinaudosime šia galimybe, po dešimties metų Lietuva galės būti minima ne kaip valstybė, turinti didžiausią skurdo riziką ES, o kaip šalis, kuri ryžosi nuosekliai spręsti vieną sudėtingiausių savo socialinių problemų. Ir būtent tai, o ne ginčai dėl rodiklių, būtų didžiausias mūsų valstybės pasiekimas.

—

Šis komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Skurdo mažinimas Lietuvoje: krypties paieškos ES kontekste“. Finansuoja Europos Sąjunga. Tačiau išreikštas požiūris ar nuomonės yra tik autoriaus ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos arba Europos švietimo ir kultūros vykdomosios įstaigos (EACEA) požiūrį ar nuomones. Nei Europos Sąjunga, nei paramą teikianti institucija nėra už jas atsakinga.