Tinklo direktorė Aistė Adomavičienė ir socialinės politikos analitikė Agata Subotovič susitiko su Vaiko teisių apsaugos kontroliere Alina Jakavoniene. Susitikimo metu aptarta vaikų ir šeimų skurdo bei socialinės atskirties problema, ieškota  bendradarbiavimo galimybių.

„Vaikų skurdas yra rimtas socialinių teisių pažeidimas, o siekiant jį mažinti svarbu sutelkti skirtingų institucijų pajėgas. Europos kovos su skurdu strategijoje vaikų skurdo rizikos mažinimas yra vienas svarbiausių ramsčių. Nors Lietuvoje vaikų skurdo rizikos rodiklis pastaraisiais metais gerėjo, jis išlieka pakankamai aukštas, o ypač sudėtingoje situacijoje yra vieniši tėvai auginantys vaikus. Taigi mums šis kovos su skurdu prioritetas yra ne mažiau svarbus“, – po susitikimo sakė Aistė Adomavičienė, Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė.

Šiuo metu Lietuvoje skurdo riziką patiria kas penktas vaikas, Europos Sąjungoje – kas ketvirtas. Net trečdalis (33,2 proc.) vienišų tėvų, auginančių vaikus, patiria skurdo riziką

„Ši grupė itin jautri ir susiduria su kompleksiniais iššūkiais – sunkumais derinant darbą ir vaikų priežiūrą, ribotu prieinamų paslaugų tinklu. Ypač sudėtinga situacija būna skyrybų proceso metu, kai dažnai vaikų išlaikymas tenka vienai su jais likusiai mamai, alimentai dar nebūna paskirti, išmokos iš valstybės taip pat dar nepriklauso. Šiuo metu nėra jokių realių priemonių, kaip padėti skyrybų situacijoje esančioms šeimoms. Itin sudėtinga ir mamų, kurių vaikų tėvystė nepripažinta, situacija“, – atkreipia dėmesį tinklo vadovė.

Šios mamos, įsigaliojus Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo pakeitimams, dabar gali kreiptis ir pirmus 12 mėnesių gauti paramą bei šildymo ir vandens kompensacijas. Tačiau pasibaigus šiam laikotarpiui ir nesiėmus veiksmų dėl tėvystės nustatymo, parama bus nutraukta ir vienišos mamos bei jų vaikai gali vėl susidurti su finansiniais sunkumais.

Susitikime taip pat kalbėta apie būsto politikos klausimus ir paramą būstu. Vaikus auginančios šeimos, ypač daugiavaikės bei vieniši tėvai, susiduria su sunkumias išlaikyti būstą, pakankamai jį šildyti. Daugiau nei 41 proc. namų ūkių su vaikais gyvena perpildytais laikomuose būstuose. Pastaruosius septynerius metus tokių namų ūkių skaičius vis didėja.

Aptarti ir vaikų dienos centrų nepakankamo finansavimo klausimai.

„Skurdas vaiko gyvenime nėra tik skaičius ar šeimos pajamos. Vaikui tai gali reikšti labai paprastus, bet skaudžius dalykus – negalėti to, ką gali jo bendraamžiai, atsisakyti būrelio ar išvykos, neturėti tinkamų sąlygų mokytis, jaustis kitokiam ar atskirtam. Vaikas nepasirenka šeimos socialinės ar ekonominės padėties, todėl jos pasekmės neturėtų nulemti jo galimybių augti, mokytis, dalyvauti ir jaustis visaverčiu bendruomenės nariu. Skurdo mažinimas yra ne tik socialinės politikos, bet ir vaiko teisių klausimas – tai valstybės atsakomybė pasirūpinti, kad nė vieno vaiko galimybės nebūtų mažesnės vien dėl aplinkybių, kurių jis pats negali pakeisti“, – susitikime pažymėjo vaiko teisių apsaugos kontrolierė A. Jakavonienė.

Ji pabrėžė, kad nevyriausybinių organizacijų sukaupta praktinė patirtis yra ypač svarbi vertinant, kaip valstybės sprendimai veikia ne tik teisės aktuose, bet ir realiame vaikų bei šeimų gyvenime.

Susitikime sutarta keistis informacija apie praktikoje pastebimas sistemines problemas, aktualius tyrimus ir analizes bei bendradarbiauti tais klausimais, kuriuose socialinės politikos sprendimai tiesiogiai veikia vaikų teises ir jų kasdienį gyvenimą.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos pranešimą apie įvykusį susitikimą galite rasti čia.

Ekonominiai sunkumai, su kuriais susiduria vaikus auginančios šeimos

Skurdą patiriančių šeimų, auginančių vaikus patirtys

Gyvename šešiese dviejų kambarių bute. Du vaikai paaugliai, jiems labai sunku – nori savo kampelio. Mes du tėvai ir keturi vaikai. Siūlė didesnį būstą, bet ketvirtame ar penktame aukšte, o mano vyras turi negalią.

Po taboro nugriovimo viename kambaryje iki šiol gyvena po 6–8 žmones. Kreipėmės visur, bet buvo kaip į sieną. Po taboro nugriovimo kai kurios romų daugiavaikės šeimos laikinai buvo apgyvendintos bendrabučiuose, bet dauguma būsto taip ir negavo. Žmonės vieni kitus priėmė, todėl viename kambaryje gyveno po šešis ar net aštuonis žmones. Daugelis iki šiol neturi nuolatinio būsto, ir ši problema niekaip nesprendžiama. Viename kambaryje gyvena ir paaugliai berniukai, ir mergaitės – net persirengti nėra kur. Tokių atvejų pas mus daug. Ateina socialiniai darbuotojai, surašo aktą ir galiausiai atvažiuoja atskirti vaikus nuo tėvų, užuot padėję spręsti pačią problemą.

Turiu 7 vaikus, bet du kompiuterius. Visiems reikia namų darbus daryti, kažkaip turi dalintis.

Vaikai neturi rašomojo stalo ir kėdės, kurie būtini namų darbams, o tėtis šiuo metu yra įkalinimo įstaigoje. Jau gruodžio mėnuo, o vaikas vis dar neturi tinkamų sąlygų ruoštis mokyklai.

Vaikams norime sudaryti kuo geresnes sąlygas, bet tai sunku – 10 kv. m kambaryje telpa dviaukštė lova, dvi spintelės ir vienas rašomasis stalas. Panaši situacija ir berniukų kambaryje – viena sekcija drabužiams, dvi lovos, vienas stalas, tad vienas vaikas viską laiko kuprinėje. Namų darbus dažnai tenka daryti virtuvėje, bet tada nėra kur valgyti. Vaikai mato, kaip gyvena jų klasiokai, ir viliasi, kad ir mes turėsime geresnes sąlygas. Tačiau draugų pas save nesikviečia – patys supranta, kad parodyti savo gyvenimą būtų per daug rizikinga. Per karantiną didžiausias iššūkis buvo nufilmuoti pratimus – geriausia vieta tam buvo prie pečiaus, nes ten dar ne baisi siena. Net per šventes vaikai nesikviečia draugų. Namas turi savo kvapą – malkos ir pečius palieka pėdsaką, nors vaikai naudoja kvepalus. Patyčios būdavo dėl pačių gyvenimo sąlygų.

Žiemą būdavo taip šalta, kad į darbą ar mokyklą eidavome ne tik dirbti ar mokytis, bet ir sušilti, nes namuose temperatūra siekdavo 12 laipsnių. Nepaisant to, kad visą naktį kūrendavome, šiluma vis tiek nepakildavo aukščiau 12 laipsnių. Taip gyvenome 8 metus.

Vilniuje tragiškai gyventi sekasi. Eilėje socialiniam būstui stoviu nuo 2022 m., eilėje – devyni šimtai kažkiek. Ieškojome išsinuomoti, bet su vaikais – tai tragiškai sunku. Ir kainos kosminės.

Esu vilnietė – mano paauglys nelanko būrelių, nes ten tik keramika ar muzika, sporto nėra. Lanko vaikų dienos centrą – tai jo išsigelbėjimas, ten jo erdvė. Jis paaugo, gydytojai rekomendavo baseiną, bet tai kainuoja apie septyniasdešimt eurų. Net su močiutės ir tetos pagalba tiek neišgaliu, o nemokamų vietų nėra. Jau dabar reikia taupyti, kad birželį galėčiau užregistruoti. Vien darželis kainuoja septyniasdešimt eurų, būreliai po dvidešimt eurų. Jei augina abu tėvai, dar gali sau leisti daugiau, bet jei viena – neįmanoma tiek būrelių apmokėti.

Provincijos vaikui patekti į būrelį yra beveik nerealu, nes jis neturi kaip nuvažiuoti. Mieste vaikai gali gauti šias paslaugas, o kaimo vaikui tai dažnai lieka nepasiekiama.

Vasarą trūksta paslaugų – visos stovyklos mokamos, o vaikų dienos centro čia nėra.

Su būreliais kyla sunkumų. Pavyzdžiui, į rankdarbių būrelį vaikai gali eiti tik todėl, kad jis finansuojamas valstybės lėšomis. O ten, kur iš tikrųjų norėtų lankyti, finansavimo nėra, todėl negali. Galiausiai vaikai eina tik ten, kur nemokama.

Vienišos mamos, auginančios vaikus su negalia, gali dirbti tik tada, kai vaikai lanko mokyklą. Vasarą jos dirbti negali, nes atokvėpio paslauga teikiama tik mėnesį, o likusiu metu jos neturi kam patikėti vaiką.

Kai negali nupirkti vaikui striukės, prasideda patyčios. Sumažėja vaiko savivertė, prasideda psichologinės problemos. “Kodėl mes to neturim?”, – klausia vaikas.

Iš vaikų tyčiojasi dėl rūbų. Auginu šešias dukras ir du sūnus. Anksčiau parduodavome gyvulius, kad galėtume nupirkti vaikams drabužių. Mokykloje jie patiria daug patyčių.

Ir pelėsis, ir drėgmė, namas senos statybos, norisi kažką keisti, bet pasiskaičiuoju, tai kainos gąsdina. Kai gyveni viena su trimis vaikas, tai negali sau to leisti.

Vakar pas mus lijo, tai teko statyti kibirą, nes per lubas bėgo vanduo.

Skurdo patirtį turinčių žmonių susitikimų leidinius galima rasti čia.