Aistė Adomavičienė. Kodėl savivaldybės priešinasi „atidirbimo“ už socialines pašalpas naikinimui?
„Kitą dieną po to, kai pateikėme prašymą dėl pašalpos skyrimo, dar net negavus atsakymo, ar jis tenkinamas, atėjo laiškas iš seniūnijos, kad reikia atidirbti.“
„Atliekant visuomenei naudingą veiklą, stažas nesiskaičiuoja. Aš norėčiau dirbti, tačiau darbo nėra.“
„Man teko „atidirbti“, aš visada eidavau. Mano nuomone, tuose darbuose darbdaviai tiesiog išnaudoja. Aš gaudavau 124 eurus. Aš eidavau už tuos pinigus po 8 valandas, dvi savaites. Jei mes „neatidirbsim“ tam tikrų valandų, mažins paramą. Jei „neatidirbsim“ dviejų savaičių – visai ją nuima.“
Tai istorijos, kurias tenka išgirsti skurdo patirtį turinčių žmonių susitikimuose ar iš Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo (NSMOT) narių darbuotojų. Šių metų rudenį Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė Piniginės socialinės paramos įstatymo pataisas, kuriomis siūlė pagaliau atsisakyti visuomenei naudingos veiklos, tapusios žmonių išnaudojimo įrankiu. Toks siūlymas sulaukė savivaldybių pasipriešinimo.
Po ilgų diskusijų ir derybų Vyriausybę pasiekė įstatymo projektas, kuriame numatytas kompromisinis variantas – visuomenei naudinga veikla išlieka, tačiau ji negalės būti taikoma bent pusmetį nuo įstatymo įsigaliojimo ar pirmąjį pusmetį, kai žmogus kreipėsi dėl pagalbos, pirmiausia turės būti siūlomos kitos paramos ir integracijos į darbo rinką priemonės.
Kam patogi šiuolaikinė baudžiava?
Jei žmogus bet kurioje įmonėje dirbtų neįdarbintas, tai reikštų tik viena – nelegalų darbą, tačiau savivaldybės įstaigoms tokia nuostata negalioja. Socialinės pašalpos gavėjai pluša nežinia kokiu pagrindu – dažniausiai tvarko aplinką, valo ir prižiūri patalpas. Visa tai vadinama visuomenei naudinga veikla. Panašu į talką, tik tiek, kad ne savo noru.
Visuomenei naudinga veikla sumanyta vardan gero tikslo – tikėtasi, kad į įvairias veiklas įtraukiami sudėtingoje situacijoje atsidūrę žmonės, galės lengviau integruotis bendruomenėje, persikvalifikuoti, susirasti darbą.
Realybėje ji virto išnaudojimu, finansuojamu visų mūsų pinigais. Piniginė socialinė parama paskirstoma savivaldybėms iš valstybės biudžeto – tai visų mūsų mokesčių pavidalu sunešti pinigai. Savivaldybės ir seniūnijos socialines pašalpas skiria pagal įstatyme numatytus kriterijus ir turi teisę jų gavėjus pasitelkti visuomenei naudingai veiklai.
Ši veikla organizuojama taip, kad turi visus nuolatinio darbo požymius: žmonės privalo ateiti reguliariai ir konkrečiu laiku, atlikti tų pačių darbų, pavaduoti sergančius darbuotojus, dirbti nustatytą valandų skaičių. Neretai „atidirbimas“ išskirstomas po kelias valandas kasdien, kad žmonės kuo daugiau dienų būtų „pririšti“. „Atidirbti“ reikalaujama neatsižvelgiant į žmonių darbinę patirtį, turimą kvalifikaciją ar kitas reikšmingas aplinkybes ribojančias žmonių galimybes „atidirbti“.
„Vieniša mama, auginanti du mažamečius vaikus registruota viename rajone, kuro savivaldybė ir skiria pašalpą, tačiau faktiškai gyvena kitame rajone. Už paramą prašoma „atidirbti“, tačiau ji neturi nuosavo automobilio ir negali taip toli atvažiuoti, o ir vaikų neturi kam palikti. Išmokos buvo nutrauktos.“
Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ globojamos vienišos mamos istorija
„Atidirbimų“ reikalaujančios savivaldybės bei seniūnijos išlošia – nereikia samdyti žmonių ar pirkti paslaugų įvairiems darbams atlikti.
Tačiau ilguoju laikotarpiu pralaimime mes visi.
Žmonės, kurie „atidirbinėja“ gauna tik menkas išmokas, kurių nepakanka net būtiniausiems poreikiams patenkinti. Kol „atidirbinėja“ jie negali ieškotis kito darbo, nėra draudžiami, nekaupia stažo, o sulaukę pensijos toliau skursta, nes gauna tik šalpos senatvės pensijas. Ką jau kalbėti apie kvalifikacijos kėlimą, naujus darbinius įgūdžius ar integraciją į darbo rinką ar visuomenę. Tik nedaugeliui pavyksta išsiveržti iš šio ydingo skurdo rato.
„Už 120 eurų žmogus atliko staliaus darbus, tinkavo, dažė. Jis dirbdamas būtų gavęs didelius pinigus, o dabar „atidirbo“ už 120 eurų pašalpą.“
Iš skurdo patirtį turinčių žmonių susitikimų
Raginimas atidirbti pirma sprendimo dėl pašalpos skyrimo
Panevėžio rajone gyvenantis 25-erių metų jaunuolis, sušlubavus sveikatai, buvo priverstas išeiti iš darbo. Pasikonsultavęs su socialine darbuotoja tą pačią dieną pateikė du prašymus: vieną dėl socialinės pašalpos skyrimo, kitą – Užimtumo tarnybai dėl nedarbo išmokos. Taip pasielgta, nes nebuvo aišku, ar nedarbo išmoka bus skirta. Jau kitą dieną vaikinas sulaukė laiško iš seniūnijos su raginimu ateiti „atidirbti“ už pašalpą, nors dar nebuvo gautas sprendimas nei dėl jos, nei dėl nedarbo išmokos skyrimo.
„Paskambinus į seniūniją bendraujama buvo nekompetentingai, nesuteikta informacija, atskleisti asmens duomenys. Tuomet kreipėmės į Panevėžio rajono savivaldybę. Mums paaiškino, kad nereikia skubėti „atidirbti“: kol nėra gautas sprendimas dėl nedarbo išmokos ar socialinės pašalpos. Taip pat supažindino su išlygomis dėl „atidirbimo“, kad žmogus gali kreiptis į gydytojus.“ – turėta patirtimi dalijasi jaunimo darbuotoja Greta Salikaitė iš VŠĮ „Septynios akimirkos“.
Visuomenei naudinga veikla – tramplinas į socialinę atskirtį
Piniginė socialinė parama turėtų būti grindžiama žmogaus orumu ir pagalba tiems, kurie susiduria su socialiniais sunkumais. Tačiau tai, kaip ji organizuojama ir įgyvendinama realybėje prieštarauja šiems principams. Žmonės įtraukiami į nekvalifikuotus, dažnai viešai matomus darbus, nepriklausomai nuo jų gebėjimų ir patirties.
Ne paslaptis, kad socialinės paramos gavėjai Lietuvoje susiduria su stigmatizacija. Kasdienėje kalboje ir net viešajame diskurse jie apibūdinami tokiais epitetais kaip „pašalpiniai“, „veltėdžiai“ ar „bedarbių armija“ (nors paramos gavėjų yra vos 2 proc. šalies gyventojų, o ketvirtadalis jų yra vaikai). Susidaro įspūdis tarsi parama – ne socialinė teisė, o skola ir našta valstybei. Toks požiūris sukelia gėdos jausmą ir mažina pasitikėjimą valstybės institucijomis.
Dėl šios priežasties dalis žmonių nesikreipia paramos, nors jiems ji yra labai reikalinga. Įvairiais skaičiavimais, jiems priklausančios paramos nesikreipia nuo 20 iki net 49 proc. gyventojų.
Kodėl? Apklausų metu, žmonės įvardija įvairias priežastis, pvz.: dėl informacijos stokos, sudėtingų ir neaiškių procedūrų. Tačiau net 39 proc. respondentų teigia, kad pagalbos nesikreipia bijodami sulaukti neigiamos aplinkinių reakcijos arba patirti gėdą.
Tai reiškia, kad visuomenei naudinga veikla ne tik stumia paramos gavėjus į gilesnę socialinę atskirtį, bet ir atbaido tuos, kurie ją galėtų gauti.
Piniginės socialinės paramos įstatymo pakeitimai yra proga ištaisyti ydingą per metų metus susiformavusią praktiką, niekaip nepadedančią spręsti skurdo problemos, o dargi ją gilinančią. Tačiau ar pakaks ryžto?
